Ar tapsmas mama kada nors buvo nesudėtinga? Pirmąkart tampant mama atrodo, jog dar niekas nėra patyręs minčių, jausmų ir kūno pokyčių audros. Nors neužrašytos pramočių patirtys mūsų nepasiekė, feminizmas XX a. II pusėje paskatino žvelgti į vaikų gimdymą ir auginimą ne kaip į prievolę, bet kaip į sąmoningą moters pasirinkimą. Taip atsirado motinystės tyrimai, lydėję šios knygos pasakotoją.
Jeigu mamos užrašytų savo istorijas, jos daug kuo būtų panašios: „Turėti vaikų? Niekada. Arba ne dabar, kada nors. Jie bus planuoti. Tikrai nepavirsiu rūpestinga ir pervargusia mamyte, ir tikrai nebūsiu panaši į savo mamą.“ Tada kūdikis, turintis savų planų, praneša ateinąs ir mažulyte kojele nuspiria mamos įsitikinimus, planus, iliuzijas ir prietarus. Bet suteikia išminties ir patirties, leidžiančios parašyti knygą, kurioje dera rašytojos talentas, mokslininkės smalsumas, moters išmintis ir mamos humoro jausmas.
Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė
tyto alba, 2018
V. Rykštaitės „Viena Indijoje“ galėtų pelnytai tapti knyga, kurią paaugliai ir jaunimas rytų lyg lydytą sviestą ir svajotų patys leistis į malonius pagaugus keliančias keliones; autorė galėtų būti savotišku jaunųjų hipsterių Kerouacu. Ir toli gražu ne Indija, kuri jau daug kam nusibodusi, čia svarbi: „[...] dažnai pasvajoju, kas nutiktų, jei turėčiau marias laiko ir pinigų per dienas trintis Vilniaus senamiesčio kavinukėse, galerijose bei kultūros renginiuose? Vienas iš penkių užkalbintų žmonių būtų tas, kurio man tą dieną reikia, vienas iš aplankytų vegetariškų kavinių padavėjų rekomenduotų puikią meditacijos stovyklą ar nemokamą bliuzo renginį, o vakarop pagyvenusi poniutė pasiūlytų pernakvoti ant savo sofos smetoniškai įrengtame Užupio bute…“ (p. 152) Dabar pasidarė įdomu, kaip atrodo šios autorės romanai – manyčiau, lietuvių literatūroje įsižiebia nauja populiarios geros kokybės prozos žvaigždė.
Literatūros kritikė
Jurga Tumasonytė
Kloju viską, kaip buvo, dabar jau neteisdama nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei savo naivaus ribotumo, nei patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais tai gyvas pasakojimas su dialogais, jaustukais ir ištiktukais, nejučia virstantis į dienoraščio lapą, kuriame dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas mamai: „Linkėjimai iš Indijos, man viskas gerai“, kartais tai sapnas, meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas – veiksmažodžių kratalynėje, traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau“ lyg šilkinio sario sluoksnius nurengus žioplą turistę savyje rasti romantikę idealistę, po šios rūbais – išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę, jogę, cinikę, kol nukritus visiems apdarams tenka išmokti tiesiog būti ir matyti viską kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį tariant beveik lietuviškus žodžius. Jeigu žinočiau, kodėl ten ruošiuosi sugrįžti jau septintą kartą, man būtų nereikėję rašyti šios knygos.
Rašytoja
Vaiva Rykštaitė