Ar tapsmas mama kada nors buvo nesudėtinga? Pirmąkart tampant mama atrodo, jog dar niekas nėra patyręs minčių, jausmų ir kūno pokyčių audros. Nors neužrašytos pramočių patirtys mūsų nepasiekė, feminizmas XX a. II pusėje paskatino žvelgti į vaikų gimdymą ir auginimą ne kaip į prievolę, bet kaip į sąmoningą moters pasirinkimą. Taip atsirado motinystės tyrimai, lydėję šios knygos pasakotoją.
Jeigu mamos užrašytų savo istorijas, jos daug kuo būtų panašios: „Turėti vaikų? Niekada. Arba ne dabar, kada nors. Jie bus planuoti. Tikrai nepavirsiu rūpestinga ir pervargusia mamyte, ir tikrai nebūsiu panaši į savo mamą.“ Tada kūdikis, turintis savų planų, praneša ateinąs ir mažulyte kojele nuspiria mamos įsitikinimus, planus, iliuzijas ir prietarus. Bet suteikia išminties ir patirties, leidžiančios parašyti knygą, kurioje dera rašytojos talentas, mokslininkės smalsumas, moters išmintis ir mamos humoro jausmas.
Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė
tyto alba, 2018

aprašymas
Be jokios aiškios priežasties atvykusi į Londoną, Lėja pasineria į atsitiktinių įvykių sūkurį. Vieną dieną ji kaip benamė klaidžioja didmiesčio gatvėse, kitą – apsigyvena su nepažįstamais žmonėmis apleistame name. Kartais ji valgo konteineriuose rastą maistą, kartais vaišinasi žąsų kepenėlėmis prabangiuose restoranuose.
Per Lėjos patirtį atskleidžiami skirtingi Londono veidai – alternatyvus gyvenimo būdas skvotuose su bičiuliais, kurie įtartinais būdais mėgina pakeisti pasaulį. Ir visiška priešingybė – lėtas, skausmingas neįgaliųjų pasaulis, kurį mergina pamato įsidarbinusi slauge. Egzistuoja ir trečias, „normalus“, visuotinai priimtas gyvenimas. Visi jie turi savo scenarijų ir tam tikram vaidmeniui skirtą kostiumų komplektą.
Slapyvardžiu pasirašanti autorė sako: „Iš tiesų esu dirbusi slauge. Vintažo pardavėja. Teisininko asistente. Valytoja! Mano papasakotos istorijos kadaise kažkam tikrai nutiko. Kažkas galbūt nutiko ir man.
Kai V. Rykštaitė ima aprašinėti prakakoti negalinčio, bet save gerbiančio brito kančias seselei demonstruojant ką tik iš rectum ištraukto piršto molį, drįstu sakyti, kad ji turi ir kenčiančią sielą, ir rašytojos talentą ciniškas detales paversti skausmu literatūroje. Lengvai, aštriai, šaltakraujiškai ir... humaniškai. Perskaičiusi vis naujo paliegėlio istoriją iš „Kostiumų dramos“ – nesvarbu, ar jis jaunas, ar jau nebepaeinantis, – vienu metu norėjau cypti iš juoko ir apsiašaroti pasislėpusi už kampo, kur niekas nemato. Išsyk prisiminiau, kaip Jūratė Čerškutė talžė V. Rykštaitės debiutą – romaną „Plaštakių sindromas“. Garbingai prisipažinsiu, kad patingėjau aną knygą susirasti ir patikrinti, ar iš tikrųjų ji tokia bloga, bet antrasis V. Rykštaitės romanas man gerokai įdomesnis už „KGB vaikus“. Įsitikinau, kad V. Rykštaitė moka žaisti skirtingomis realybėmis – įsivaizduota, esama ir TVERIAMĄJA, kuri yra kiekvieno tikro romano pagrindas.
Rašytoja
Audronė Urbonaitė
